Kultūra

Prie JMDT trupės prisijungęs Šarūnas Banevičius: „Noriu nusikratyti komiko kaukės“

Prie JMDT trupės prisijungęs Šarūnas Banevičius: „Noriu nusikratyti komiko kaukės“

Šį rudenį Juozo Miltinio dramos teatras pasidalino džiugia žinia: prie trupės prisijungė aktorius Šarūnas Banevičius. Nors aktorius publikai puikiai pažystamas iš televizijos laidų ir serialų, dramos teatre jis žengs pirmuosius žingsnius. Kaip užgimė meilė teatrui, kokia buvo aktorystės pradžia, kokie vaidmenys iš tikrųjų yra aktoriui artimiausi ir ką – teatrą, kiną ar televiziją – menininkas laiko savo namais, skaitykite interviu.

Kaip visad, susipažinimas su aktoriumi veda per istoriją, kaip jis atrado teatrą. Koks buvo momentas, kai suvokėte, kad jūsų kelias – teatre?

Kad mano vieta yra teatre, suvokiau dar būdamas keturiolikos. Mane reikėdavo kažkur padėti, o kur padėdavo visad būdavo blogai. Teatras buvo ta vieta, kurioje suvokiau, kad tai, ką aš darau, nėra blogai. Kalbu apie Kauno vaikų ir jaunimo teatrą „Vilkolakis“, kurį pradėjau lankyti sulaukęs dvylikos metų.

O kokia buvo jūsų studijų patirtis?

Tai buvo labai įdomūs metai. Turėjau puikų pasiruošimą „Vilkolakio“ teatre, kuriame dirbo stiprūs dėstytojai, įdiegę ne tiek teatro „ABC“, o visų pirma meilę pačiam teatrui. Buvome įskiepyti: „Mylėk ne save teatre, o teatrą savyje“. Atėjęs į akademiją galvojau „Kas dabar laukia?“, o iš tiesų nelaukė nieko. Jaučiau, kad akademija nepranoko anksčiau baigtos mokyklos.

Mūsų kursas buvo toks... įdomus. Tais metais akademija pradėjo rinkti eksperimentinius kursus – mūsų kursas vadinosi „aktorius – renginių vedėjas“. Turėjom pravardę „Valinskai“ – niekas į mus nežiūrėjo rimtai. Tai žeidė. Dabar skirtis tarp teatro ir televizijos yra mažesnė – visi suprantame, kad reikia kažkaip užsidirbti – tačiau tada tarp šių sričių buvo didelis konfliktas: jei nueini į televiziją esi vienoks, jei ne – kitoks. Labai kračiausi to šou veido.

Kokie dėstytojai ir patirtys formavo jus kaip aktorių?

Mūsų kurso vadovas buvo Vytautas Kernagis, bet, deja, daug laiko su juo praleisti neteko – kursą jis rinko jau stipriai sirgdamas. Vis tik turėjome gražių pokalbių, iki šiol juos atsimenu. Vėliau su mumis dirbo Vladas Bagdonas, Marius Jampolskis, Saulius Bareikis, Cezaris Graužinis – kas norėjo, tas bandė kažką su mumis daryti, bet niekam nebuvome įdomūs.

Žvelgiant į jūsų karjerą, joje daug komedijinių vaidmenų. O koks buvote akademijoje? Klasės klounas, rimtuolis, o gal filosofas? 

Buvau filosofas, kursiokai į mane žiūrėdavo, kaip į susimąsčiusį, pasikėlusį čiūvą, nors nesu nei pasikėlęs, nei susimąstęs – mano tiesiog veidas toks. Atvirai sakant, buvau nusivylęs akademijos lygiu – gal dėl to mano povyza buvo tokia.

Kaip prasidėjo jūsų, kaip aktoriaus, kelias?

Vieną dieną mums pranešė, kad artėja renginių vedėjų egzaminas. Buvome pasimetę – juk nieko apie tai nesimokėme. Bet kažkaip, savarankiškai, per savaitę jam pasiruošėme. O į egzaminą atėjo visa televizijos šou kompanija – Haroldas Mackevičius, Vytautas Šerėnas ir kiti. Jie pažiūrėjo tą siaubingą egzaminą ir išsirinko aktorius, kuriuos kvies filmuotis. Dirbome „Dviračio žiniose“, o prieš tai, specialiai dėl mūsų, buvo sukurta laida „Šou biznio šou“, kuri egzistavo gal metus. Joje buvome aš, Mantas Stonkus, Aistė Lasytė ir dar keli aktoriai. Taip ir pasilikome televizijoje.

Ar yra koks nors vaidmens tipažas, kuriam jaučiate trauką, smalsumą? Gal būt kažkas, ką pasiseka vaidinti gan dažnai, o gal kaip tik – vaidmuo, kuriam jūsų režisieriai nesirenka?

Akademijoje man labai patikdavo, ir tokių vaidmenų daug gaudavau, vaidinti tragikomiškus veikėjus. Kai pradėjau dirbti televizijoje, pradėjau vaidinti „geriečius“, pozityvius veikėjus, o štai dabar kažkodėl gaunu vien marozus... Gal, vėlgi, veikia mano veidas. Manau, kad esu tragikomiškas aktorius. Prajuokinti žmones man lengva, bet pravirkdyti, sujaudinti, kažką pakeisti žmoguje yra gerokai įdomiau. Noriu nusikratyti komiko kaukės.

Vienas įdomesnių jūsų kūrybinio kelio posūkių – muzikali tragikomedija „Dar vienas Džokeris“. Kas įkvėpė sukurti šią istoriją?

Šis spektaklis atsirodo iš noro kurti, kažkuo užsiimti. Buvau tiek pervargęs, kad turėjau metams pasitraukti iš rinkos, o kai grįžau, niekam nebebuvau įdomus – nebegaudavau jokių darbo pasiūlymų. Tuo metu leisdavau laiką ant tokio lofto, kuriame repetuodavo muzikantai, stogo. Taip susipažinau su grupės „Petunija“ atlikėju Kęstučiu Vaitkevičiumi. Vieną kartą jam pamelavau, paklausdamas ar šis norėtų sukurti muziką mano monospektakliui. Jis sutiko, o aš neturėjau jokio teksto – per vakarą parašiau vieną sceną ir atnešiau jam. Sakau, kad turiu parašęs pjesę, čia tik gabaliukas. Jis man atsiuntė muziką ir prasidėjo kūrybinis procesas.

Kad tai bus „Dar vienas Džokeris“ supratome tik savaitė prieš premjerą. Tai turėjo būti spektaklis apie mane, mano išpažintis, tačiau ilgainiui suvokėme, kad tai spektaklis apie priklausomybę, gilias ir sudėtingas gyvenimo temas. Jaučiau, kad spektaklis per daug asmeniškas, panorau turėti kokią nors kaukę, kad atitolti nuo savęs. Tuo metu buvo tik ką išėjęs filmas „Džokeris“ su Joaquin‘u Phoenix‘u – suvokiau, kad tai puiki, visiems atpažįstama kaukė.

Šiame spektaklyje esate ir režisierius, ir dramaturgas, ir aktorius. Kodėl tiek daug kūrinio kontrolės paėmėte į savo rankas?

Manau, kad nesu geras nei dramaturgas, nei režisierius. Manau, kad neprofesionalią, kreivą, šleivą dramaturgiją, gali režisuoti ir suvaidinti tik tas, kuris ją parašė. Manęs klausdavo, kodėl neduodu šio vaidmens kokiam nors jaunesniam aktoriui? Aš negaliu, man jo gaila – šis spektaklis yra grynas vargas, man nuo jo atlikimo pagirios lieka visam mėnesiui. Tegu aktoriai džiaugiasi gyvenimu – aš atkentėsiu. Dabar laukia spektaklio rodymas ir iškart gyvenime prasideda chaosas – tarsi Džokeris jį pritrauktų.

O kaip susidomėjote dramaturgija, kas paskatino rašyti?

Mama. Rašymas visada buvo mano išsigelbėjimas. Mano mama kas vakarą grįždavo iš darbo ir atsinešdavo įvairių sutrumpintų pasakų versijų. Kiekvieną vakarą, prieš einant miegoti, ji man perskaitydavo vis naują istoriją. Istorijų pasakojimas, man buvo savotiškas pabėgimas – trečioje klasėje esu netgi gavęs velnių, kad neva ne aš parašiau tekstą.

Kokių dramaturginių darbų dar esate sukūręs? Kokios temos, žanrai, formos jus domina?

Dabar parašiau pirmą savo pjesę vaikams, kurią šiuo metu režisuoju teatre „Pradžia“. Žmonės sako, kad turiu intuiciją kalbėti vaikams, gal dėl to, kad pats esu vaikas, taip ir neužaugau. Esu parašęs daug komercinių pjesių, bet nesu nei komedijų aktorius, nei rašytojas, tiesiog aplinkybės priverčia tuo užsiimti. Jei rašyčiau vien tai ką noriu, tai būtų tragikomedijos.

Esate vaidinęs tiek teatre, tiek kine, televizijos serialuose ir laidose, savo kuriamuose „YouTube“ projektuose – ar yra vieta, kurioje sakytumėte, kad yra jūsų širdis ir namai ar esate linkęs įvairius aktorystės formatus laikyti vienodai svarbiais savo gyvenime?

Tikrai nelaikau visų aktorinių formatų lygiais. Esu teatro aktorius, visada kračiausi televizijos ir šou, bet ko krataisi, tą ir gauni. Aš gavau su kaupu. Labai daug laiko praleidau komerciniame komedijos teatre „Domino“, bet niekada nesijaučiau, kad ten yra mano scena, kaip ir minėjau, nesijaučiu, kad esu komikas. Nesigailiu šių patirčių, bet jaučiu, kad esu dramos aktorius ir manau, kad atėjo laikas, kai galiu eiti į dramos teatrą. Kaip ir gyvenime – turi praeiti daug komedijos, kad galėtum įsileisti į save dramą.

Ar yra koks nors vaidmuo, kurį išvydote scenoje ir iškart ėmėte pavydėti, kad tai ne jūs esate to aktoriaus vietoje?

Retai lankausi teatre, man jame skauda galvą – daug labiau mėgstu kiną. Teatre kankinuosi, nes jame visad esama paklaidos – esi priklausomas nuo aktorių nuotaikos, publikos nusiteikimo, yra labai daug aspektų, kurie lemia rodymo patirtį. Kinas yra matematika – kas į jį sudėta, to nebepakeisi – rezultatas, net ir blogas, kine manęs nevargina. O teatre man skauda galvą, darosi bloga, kartais noriu užlipt ant scenos ir nuverst tą aktorių nuo jos (juokiasi).

Tai taip išeina, kad norisi vaidinti visus vaidmenis?

Taip, aš pavydus žmogus!

Kokie menai formuoja jus – tiek kaip asmenybę, tiek kaip aktorių? Kokia literatūra, kinu, teatru, muzika gyvenate? O gal laisvalaikį skiriate kitoms veikloms ir meną paliekate scenoje?

Viskas, kas vyksta ekrane man labai patinka. Su teatru sudėtinga – jei kažkas ne taip man iškart įsijungia profesinis, kritiškas žvilgsnis. Esu absoliutus melomanas – muzika mano gyvenime skamba nuolatos, negaliu būti tyloje. Mėgstu seną, vokišką elektroniką, nemėgstu tik popso. Mano dėdė buvo muzikologas, buvo tokia laida „Kaukodromas“, joje jis vedė dalį apie muziką. Tuo metu jis buvo vienintelis žmogus, kuris atnešdavo kokios nors informacijos apie muziką iš užsienio į Lietuvą. Užaugau tarp muzikos – plokštelių, kasečių, įvairiausių kitų formatų. Muzika mane formuoja – ar rašau pjesę, ar mokausi tekstą, turiu ją girdėti, reikia, kad būtų tos keturios ketvirtinės (juokiasi).

Pirmą kartą dirbsite valstybiniame teatre, kaip etatinis aktorius. Kaip jaučiatės, kokių lūkesčių, svajonių, tikslų turite šiai patirčiai?

Man „TV manijos“ vadas Saulius Urbonavičius – Samas yra pasakęs, kad esu kaip musė, kuri trankosi į stiklą. Faina musė, bet neturinti savo namų. Daug kas man bandė sukurti namus, bet niekur nesijausdavau savo vietoje. Visad galvojau, kad teatras yra mano namai, tad mano lūkestis yra pagaliau juos turėti. Namuose žmogus pailsi, jaučiasi saugiai, pastoviai, manau, to labiausiai ir trūksta mano gyvenime. Tikiuosi sukurti savo vaidmenį, surasti savo režisierių ir partnerį, su kuriuo bus gera būti scenoje. Tikiu, kad mane nustebinti dabar jau gali tik teatras.

 Kalbino Aistė Šivytė

Paprastai

Kada Šarūnas Banevičius suprato, kad jo kelias yra teatre?

Šarūnas Banevičius suprato, kad jo vieta yra teatre, būdamas keturiolikos metų, kai lankė Kauno vaikų ir jaunimo teatrą „Vilkolakis“.

Kokia buvo Šarūno Banevičiaus studijų patirtis akademijoje?

Akademijoje Šarūnas Banevičius jautė, kad ji nepranoko anksčiau baigtos mokyklos. Jų kursas buvo eksperimentinis, vadinosi „aktorius – renginių vedėjas“, ir į juos niekas nežiūrėjo rimtai, kas jį žeidė.

Kokie dėstytojai formavo Šarūną Banevičių kaip aktorių?

Šarūno Banevičiaus kurso vadovas buvo Vytautas Kernagis, o vėliau su jais dirbo Vladas Bagdonas, Marius Jampolskis, Saulius Bareikis ir Cezaris Graužinis.

Kaip prasidėjo Šarūno Banevičiaus, kaip aktoriaus, kelias televizijoje?

Aktoriaus kelias televizijoje prasidėjo, kai po renginių vedėjų egzamino, kuriame dalyvavo televizijos šou kompanija, jis buvo pakviestas filmuotis „Dviračio žiniose“ ir specialiai sukurtoje laidoje „Šou biznio šou“.

Kokius vaidmenis Šarūnas Banevičius mėgo vaidinti akademijoje ir kokius vaidina televizijoje?

Akademijoje Šarūnas Banevičius mėgo ir dažnai gaudavo vaidinti tragikomiškus veikėjus, o pradėjęs dirbti televizijoje, pradėjo vaidinti „geriečius“.