Gediminas Rumšas Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto prodekanas partnerystei ir projektams
Užpatentuotas išradimas dar nereiškia, kad jis bus tikrai pritaikytas praktikoje. Patentas yra svarbus mokslinės veiklos rezultatas, tačiau savaime negarantuoja, kad sukurta technologija bus naudojama versle ar taps rinkai reikalingu produktu. Todėl vertinant universitetų kuriamą vertę svarbu žiūrėti ne tik į patentų skaičių, bet ir į tai, kaip sukurtos žinios panaudojamos.
2025 metais Vilniaus universitetas pateikė septynias patentų paraiškas ir gavo 12 patentų. Tai svarbūs mokslinės veiklos rezultatai, tačiau vien šie skaičiai neatsako į klausimą, kokią vertę universitetas sukuria visuomenei ir ekonomikai. Kiek mokslinių žinių buvo panaudota sprendžiant konkrečias problemas? Kiek jų tapo versle pritaikomomis technologijomis? Ir ar visa universiteto kuriama nauda apskritai gali būti išmatuota patentais?
Universitetai kuria žinias ne vien šiandienai
Universitetai šiandien vykdo įvairias veiklas – organizuoja studijas, atlieka mokslinius tyrimus, įgyvendina kitus mokslo projektus, šviečia visuomenę ir bendradarbiauja su verslu. Ir šios veiklos nebūtinai konkuruoja tarpusavyje: dažniausiai papildo viena kitą. Mokslo projektas finansasuoja tyrimus, kurie veda link patento. Patentas remiasi moksline publikacija, o publikacija naudojama kokybiškoms studijoms ar visuomenei šviesti. Universiteto klaida būtų kurti tik tai, ko rinkai reikia šiandien. Mūsų užduotis – kurti žinias, kurių gali prireikti po penkerių ar dešimties metų.
Ši universitetų funkcija ypač svarbi dirbtinio intelekto kontekste. Ar dirbtinis intelektas galėtų pakeisti universitetus? Universitetą, kuris tik perduoda informaciją, – taip. Tačiau universitetą, kuris moko kurti naujas žinias, kritiškai jas vertinti ir spręsti nežinomas problemas, dirbtinis intelektas tik sustiprins.
Dirbtinio intelekto tyrimai taip pat iliustruoja, kodėl mokslinių tyrimų nauda ne visada atsiskleidžia iš karto. Šioje srityje moksliniai straipsniai buvo rašomi ir technologinės architektūros kuriamos dar prieš atsirandant galimybėms šias žinias plačiai panaudoti. Tokie tyrimai gali tapti pagrindu būsimiems technologiniams sprendimams. Atsiradus tinkamoms technologinėms galimybėms, anksčiau sukauptas žinias galima pritaikyti ir versle.
Tačiau ilgalaikė mokslinių tyrimų perspektyva nereiškia, kad jų praktinio pritaikymo nereikia vertinti. Priešingai – svarbu suprasti, kur žinios jau duoda konkrečių rezultatų, o kur jų pritaikymo galimybės dar tik atsiranda.
Universiteto kuriamą vertę atskleidžia ir kiti rodikliai
Vilniaus universitete jau turime preakceleravimo programas, technologijų perdavimo komandą, verslo partnerius ir Inovacijų fondą, kuris finansuoja technologinės brandos didinimą, patentavimą bei atžalinių įmonių steigimą. Viena taip pat itin svarbių universiteto veiklos sričių – užsakomieji moksliniai tyrimai, padedantys spręsti konkrečias užsakovų problemas. Vilniaus universiteto duomenimis, metinės pajamos iš tokių tyrimų siekia apie 3,3 mln. eurų. Tai rodo, kad universitete sukauptos žinios yra paklausios ir už akademinės bendruomenės ribų.
Kitas mokslinių žinių pritaikymo būdas yra universiteto startuolių kūrimas. VU skelbia apie 29 universiteto startuolius, sukūrusius 375 darbo vietas. Vienas jų – „SeqVision“, teikiantis DNR ir RNR sekoskaitos paslaugas. Įmonės idėja kilo iš akademinėje aplinkoje pastebėtų problemų, o pirmieji klientai buvo patys mokslininkai. Šis pavyzdys rodo, kaip mokslinės žinios gali virsti rinkoje paklausia paslauga. Tačiau tam neužtenka vien technologijos. Inovacijai reikia ne tik pirmo investuotojo. Jai reikia ir pirmo drąsaus kliento.
Nors užsakomųjų tyrimų pajamos, startuolių ir darbo vietų skaičius neatskleidžia visos universitetų kuriamos vertės, jie leidžia įvertinti rezultatus, kurių vien patentų statistika neparodo.
Bendradarbiavimui su verslu reikia ilgalaikio darbo
Universitetų ir verslo bendradarbiavimas yra nuolatinis ir sudėtingas procesas. Inovacijos dažniausiai miršta ne laboratorijoje, o tarp laboratorijos, kapitalo ir pirmojo kliento. Pavojingiausia sistema – ta, kuri visus tris šio proceso dalyvius – mokslininkus, investuotojus ir potencialius klientus – apdovanoja už nerizikavimą. Todėl svarbu ne tik kurti naujas technologijas, bet ir stiprinti ryšius tarp mokslo, investuotojų ir verslo.
Ieškant priežasčių, kodėl bendradarbiavimas ne visada vyksta sklandžiai, nebūtų teisinga baksnoti pirštais vieniems į kitus. Vienos kaltos pusės nėra, o rezultatų pasiekti lengviau tada, kai abi pusės mato bendras veiklos sritis ir ilgalaikio bendradarbiavimo naudą.
Partnerystė nebūtinai turi apsiriboti konkrečiu tyrimu ar naujos technologijos kūrimu. Pavyzdžiui, Vilniaus universitetas kartu su Lietuvos banku finansuoja ekonomikos mokslininkų darbo vietas, siekdamas pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistų iš užsienio. Panaši partnerystė plėtojama su „Alter Domus“, kurios investicija į neliečiamojo kapitalo fondą sudaro galimybes pritraukti aukšto lygio apskaitos mokslininkų.
Vis dėlto net ir turint bendrų tikslų bendradarbiavimui reikia laiko. Verslas dažnai tikisi greitesnių rezultatų, keičiasi įmonių vadovai ir jų prioritetai, todėl kartais tenka iš naujo kurti ryšius ir tartis dėl bendrų planų. Prisitaikyti turi ir patys universitetai, kurie mokosi iš startuolių ekosistemos greičiau reaguoti į aplinkos pokyčius. Tiesa, tokie pokyčiai dažniausiai vyksta palaipsniui – atskirose studijų programose, katedrose ar mokslininkų grupėse.
Vien pasirašyta sutartis ar skirtas finansavimas dar neparodo, kokią naudą duoda bendradarbiavimas. Svarbu vertinti konkrečius rezultatus – ar pavyksta pritraukti mokslininkų, ar atliekami verslui reikalingi tyrimai, ar sukurtos žinios pritaikomos praktikoje.
Tas pats galioja ir vertinant universitetų veiklą apskritai. Patentų skaičius yra svarbus rodiklis, tačiau norint suprasti universiteto kuriamą naudą reikia matyti ir tai, kiek išradimų pritaikoma praktikoje, kokius rezultatus duoda užsakomieji tyrimai, startuolių veikla ir bendradarbiavimas su verslu. Kartu svarbu nepamiršti, kad dalies mokslinių tyrimų nauda atsiskleidžia tik po penkerių ar dešimties metų. Todėl universitetų kuriamą vertę reikėtų vertinti ne tik pagal šiandienos rezultatus, bet ir pagal tai, kokias galimybes jų kuriamos žinios atveria ateityje.
